Pristatome straisnių ciklą "Tarp MATOMO ir NEMATOMO"

Yra reiškinių, kurių neįmanoma pamatuoti, įrodyti ar įsprausti į logikos rėmus - tačiau jie nuo seno lydi kiekvieną žmogų. Intuicija, sapnai, ženklai, nuojautos, keisti sutapimai, paslaptingos vietos, energijų pojūčiai, nematomi vedliai… Visi šie dalykai egzistuoja šalia mūsų kasdienybės, tarsi tylūs šešėliai, kuriuos vieni pastebi, o kiti -ne.

Šis straipsnių ciklas „Tarp MATOMO ir NEMATOMO“ skirtas būtent tam pasauliui, kuris neišnyksta net tada, kai bandome jį ignoruoti. Čia tyrinėsime ribą tarp to, ką galima paaiškinti, ir to, kas tiesiog juntama; tarp mokslo ir patirties; tarp racionalaus žinojimo ir vidinės išminties.

Kiekvienas tekstas - tai atskira kelionė į intuicijos gylį, į sapnų simbolius, į nepaaiškinamas nuojautas, į senų vietų paslaptis, į žmogaus vidinio jautrumo fenomeną. Ne tam, kad įrodytume ar paneigtume, bet tam, kad geriau pažintume save.

Kviečiame kartu leistis į šią mistišką tyrinėjimo kelionę - į ten, kur susitinka du pasauliai, ir prasideda tai, ko neįmanoma pamatyti tik akimis.

Intuicijos galia

Ar intuicija tik jausmas, ar gilus vidinis kompasas?

Intuicija dažnai vadinama „šeštuoju jausmu“, tačiau iš tiesų ji yra kur kas daugiau nei trumpa nuojauta ar spontaniškas impulsas. Tai — pasąmonės ir sąmonės dialogas, tylus žinojimas, kuris atsiranda anksčiau, nei spėja sureaguoti logika. Kiekvienas žmogus šią vidinę sistemą turi, tačiau ne kiekvienas ja naudojasi. Vieniems intuicija veikia nuolat ir natūraliai, kitiems atrodo tarsi „išjungta“, o treti ją girdi tik tada, kai gyvenimas pristato itin svarbią situaciją.

Įdomu tai, kad intuicija vaidino svarbų vaidmenį ne tik kasdieniuose žmonių sprendimuose, bet ir istoriniuose lūžiuose.
• Albert Einstein ne kartą sakė, kad svarbiausi jo atradimai kilo ne iš loginių skaičiavimų, o iš staigių intuicinių „įžvalgų blyksnių“, kuriuos protas tik vėliau įprasmino formule.
• XX a. pradžioje JAV gaisrininkas Wagner Dodge išsigelbėjo nuo pražūtingo Mann Gulch miško gaisro, kai visi racionalūs metodai neveikė. Jis pats nežinojo, kodėl staiga metė įrankius ir sukūrė ugnies ratą aplink save — tik vėliau paaiškėjo, kad tai vienintelis būdas išgyventi tokiame scenarijuje. Jo intuicija suveikė greičiau nei analizė, o ta akimirka įėjo į istoriją.

Kodėl vienų intuicija plaukia laisvai, o kitų atrodo užblokuota?

Intuicija – tai ne stebuklas, ne ypatinga dovana ir tikrai ne kažkam „pagal karmą skirtas talentas“. Ji yra visų žmonių įgimtas jutimas, tyliai dirbantis su pasąmone, kūnu, emocijomis, energija ir patirtimi. Tai tarsi vidinis radijas, kurio bangas kiekvienas turi, bet ne kiekvienas žino, kaip nusistatyti.

Ir vis dėlto, stebint žmones atrodo, kad intuicija vieniems teka visiškai natūraliai, lyg antras kvėpavimas, o kitiems – tarsi užrakinta. Lyg būtų už durų, kurių raktą kažkas paėmė dar vaikystėje. Šis skirtumas nėra mistika. Jis yra žmogiškas, psichologiškai ir kultūriškai paaiškinamas.

Iš tikrųjų dauguma žmonių intuicijos nepraranda – jie tiesiog praranda ryšį su ja. Dažniausiai dėl to, kad nuo mažens gyvena aplinkoje, kurioje šis vidinis balsas nėra vertinamas. Vaikas natūraliai jaučia daugiau, išlaisvina fantaziją, pagauna nuojautą, bet kiek kartų jis išgirsta: „neprisigalvok“, „tau tik taip atrodo“, „būk realistas“? Kiek kartų intuicinis teiginys buvo paverstas kvailyste? Ir kaip ilgai užtrunka, kol žmogus patiki, kad jo vidinė nuojauta – neverta dėmesio?

Skepticizmas nėra įgimtas – jis išmoktas. Tai kultūrinis paveldas, kurį perimame iš logikai ir kontrolei pranašumą teikiančios visuomenės. Mūsų švietimo sistema moko pagrįsti, įrodyti, paaiškinti. Ji nepalieka erdvės tam, kas pasirodo be loginės sekos, be lentelės, be formulės. Todėl daugeliui intuicija atrodo kaip „vaikiškas jutimas“, nors iš tikrųjų ji – viena pažangiausių pasąmonės analizės formų.

Bet net ir šiuolaikiniai moksliniai tyrimai rodo, kad mūsų kūnas žino greičiau už protą. Širdies neuronai reaguoja į pavojų anksčiau nei smegenys, o žarnyno nervų tinklas dažnai priima sprendimus, kuriuos mes jaučiame kaip nuojautą. Tačiau gyvenant informacinio triukšmo pasaulyje, kuriame telefono ekranas nuolat mirksi, o mintyse sukasi šimtai nebaigtų sakinių, tas tylus vidinis balsas paskęsta.

Intuicija prabyla tik ten, kur yra vietos jos balsui.

O jei dar prisideda savikritika… žmogus savo paties intuicijai nepalieka šanso. Viena klaida, vienas netikęs sprendimas, viena situacija, kurią jis „neteisingai pajuto“, ir psichika iškart nusprendžia: „geriau nepasitikėk“. Tai yra gynybos mechanizmas, gimstantis iš baimės apsikvailinti, atrodyti neadekvačiam, būti nesuprastam.

Tačiau istorija rodo visiškai priešingą dalyką. Vienas garsiausių XX a. jūrų kapitonų, kurio laivai per 40 metų neturėjo nė vienos katastrofos, pasakojo, kaip vieną audringą naktį staiga pakeitė kursą – be jokio matomo pagrindo. Vėliau paaiškėjo, kad būtent toje vietoje netrukus nuskendo trys kiti laivai. Spauda tai pavadino „antgamtišku talentu“, tačiau pats kapitonas ramiai atsakė:
„Aš tiesiog klausiau širdies. Kiekvienas kapitonas ją turi – tik ne visi girdi.“

Ši istorija puikiai atspindi esmę: intuicija nėra magija. Tai – tylus ryšys su realybe, su savimi, su pasauliu. Ryšys, kurį kartais nutyla triukšmas, baimės, kritika ar logikos fanatizmas.

Bet gera žinia yra ta, kad intuicija niekur nedingsta. Ji laukia.  Laukia, kol žmogus vėl atsisės į tylą, sugrįš į kūną, išgirs save ir leis pasąmonei kalbėti. Visada galima sugrįžti prie savo vidinio vedimo. Visada.

Ryšys su pasąmone: tylus archyvaras, kuris mato daugiau nei mes

Mūsų pasąmonė - tai milžiniškas archyvas, kuriame saugoma viskas: emocijos, praeities patirtys, kūno pojūčiai, santykių dinamika, intuicijos signalai, net mikroskopinės detalės, kurių sąmoningai niekada nepastebėtume.

Intuicija iš esmės yra pasąmonės gebėjimas greičiau suskaičiuoti informaciją nei sąmonė. Tai nėra burtažodis - tai greita duomenų analizė. Psichologė S. Rosenthal tyrimais nustatyta, kad intuicija suveikia vidutiniškai per 0,2 sekundės, dar prieš mums pagalvojant. Tuo tarpu racionaliam analitiniam sprendimui reikia nuo kelių sekundžių iki kelių minučių. Nenuostabu, kad kartais „tiesiog jaučiame“, nors nežinome kodėl.

Neurologija: kai kūnas žino greičiau nei protas

Mokslas jau seniai nebežiūri į intuiciją kaip į kažką migloto ar neapčiuopiamo. Atvirkščiai — pastarųjų dešimtmečių neurologiniai ir psichofiziologiniai tyrimai atskleidė, kad žmogaus kūne egzistuoja ištisa sistema, kuri reaguoja anksčiau nei smegenys. Tai vadinamasis intuityvusis nervų tinklas, išsidėstęs ne tik galvoje, bet ir širdyje, žarnyne, o kai kuriais atvejais — net odoje.

Šių nervinių centrų užduotis – sekti aplinką daug greitesniu ritmu nei racionalusis protas. Taip kūnas tampa tarsi ankstyvojo perspėjimo sistema, o intuicija — ne mistika, o fiziologija, kuri „įsijungia“ dar tada, kai smegenys dar tik renka informaciją.

Ne veltui sakome:

• „man kirba nuojauta“
• „jaučiu širdimi“
• „vidus kužda“

Tai nėra poetiškos metaforos - tai tiesiog labai senas būdas įvardyti ne sąmonės, o kūno reakciją.

2014 m. atliktame tyrime buvo pastebėta, kad žmogaus širdies neuronai - taip, širdis turi savo mini „smegenis“ - į pavojų sureaguoja kelios sekundės prieš smegenis. Tuo metu žmogus gali pajusti:

• neaiškiai kylančią įtampą,
• nejaukų šaltį nugaroje,
• staigų „nusėdimą“ pilve,
• spaudimą krūtinėje.

Mokslininkai tai pavadino „predektyviniu kūno atsaku“ - tarsi kūnas pajustų ateinančią situaciją dar prieš ją suvokiant racionaliai. Tyrimo dalyvių kūnas „žinojo“ apie pavojų dar prieš jiems parodant vaizdinį (!).

Šiame kontekste intuicija tampa nebe ezoteriniu terminu, o labai konkrečiu neurologiniu reiškiniu: kūnas sprendimą priima greičiau nei protas, nes jam nereikia analizuoti. Jis reaguoja į energiją, judesį, ritmą, vibraciją, mikroįtampas.

Širdis, žarnynas ir oda - tai trys pagrindiniai intuicijos antenų taškai. Žarnyne esančios nervinės ląstelės (enterinė nervų sistema) dėl savo kompleksiškumo mokslininkų neretai vadinamos „antrojo smegenų“ vardu. Jos reaguoja į žmogų supančios aplinkos subtilius pokyčius: nuo mikro-išraiškų iki energinių svyravimų. Oda - taip pat. Tyrimų metu nustatyta, kad žmogaus odos elektrinis laidumas keičiasi dar prieš jam suvokiant emocinį stimulą.

Širdis turi savo unikalų ritmą, kuris, reaguodamas į aplinkybes, tampa tarsi vidinis barometras: žmogus gali pajusti pagreitį, nerimą, sutrikimą ar net nepaaiškinamą ramybę - vis dar nieko „nematant“. Tai kūno logika, kurios protas iš pradžių nesupranta.

Kažkada, dar prieš moderniąją mediciną, išminčiai sakydavo, kad „žmogus pajunta tiesą ne protu, o širdimi“. Šiandien neurologai kalba beveik tą patį - tik kitais žodžiais.

Garsus neuromokslininkas A. Damasio vienoje savo paskaitoje yra sakęs: „Protas priima sprendimus, bet kūnas duoda leidimą.“

Ir iš tiesų - kiek kartų gyvenime sakėme: „smegenys sako TAIP, bet kažkas viduje priešinasi…“ arba „logiškai žiūrint – ne, bet širdis vis tiek traukia…“ Tai nėra atsitiktinumas. Tai dviejų sistemų — logikos ir intuicijos — dialogas.
Ir labai dažnai būtent ta greitoji sistema, kuri pasireiškia per kūno pojūčius, pasirodo besanti tikslesnė.

Intuicija nėra kokia nors metafizinė dovana. Tai - išlikimo mechanizmas, evoliucinis pranašumas, kurį žmonija turėjo tūkstančius metų. Mes buvome intuicijos specialistai dar tada, kai žodžio „neurologija“ nebuvo. Ir vis dėlto šiandien, paradoksaliai, žmonės labiau pasitiki telefonu nei savo kūno signalais. Bet kūnas vis tiek žino. Jis žino greičiau nei protas. Jis žino tyliai. Ir jis žino visada.

Tęsinys jau netrukus…